Atrask dailės terapiją

Mano susitikimas su dailės terapija  buvo gan smagus (nors kartais pirmi susitikimai būna ne visada tokie). Prisimenu susirinkome nepažįstamų žmonių grupė išbandyti su kuo gi valgoma ta dailės terapija. Pats žodis terapija atrodo turėtų būti gan malonus procesas. Taip ir buvo. Tai buvo grupės terapija. Mus pasitiko itin maloni moteris, ramiai kalbėjo. Kitaip tariant mumis buvo pasirūpinta, kad nieko netrūktų ir galėtume tiesiog atsipalaiduoti. Dailės terapijoj svarbu žinoti, kad niekas nieko nevers daryt, ko nesinori. O kaip tik bus atliepta į tavo poreikius, o dar ir pats liksi nustebintas sužinojęs daug naujų dalykų apie save. Vėliau, nesant galimybei lankyt gyvus dailės terapijos susitikimus, išmėginau nuotolinius dailės terapijos užsiėmimus. Tai nauja patirtis ir nauji atradimai bei suvokimas, kad viskas yra įmanoma. Iš ten išsinešiau dar daugiau gėrio, nes tai atvėrė dar gilesnį savęs suvokimą ir platesnį požiūrį į dailės terapijos galimybes. Taigi tai sužadino smalsumą domėtis dailės terapija ir taikyti jos metodus ir savo darbe. Taip supratau, kad kūryba, piešimas man padeda labiau suprasti vaikus ir rasti su jais bendrą kalbą. Taigi beveik kasdien su vaikais leidžiamės į šią kelionę. Ir galiu pasidalinti suvokimais iš savo vedamos vaikų 6 – 7 m. amžiaus grupės.

Vaikai visada noriai piešia. Mergaitės išsirenka visus rožinius atspalvius, piešia širdeles, drugelius, na o berniukai kaip visada atrodo labiau „prie ūkio“ piešia sodą, gyvūnus, medžius.  Būna kad kartais jiems visai nesinori piešti, tada kerpam, lipdom, konstruojam. Kartą vienas berniukas pasakė nenorintis piešti ir apsiverkė, tada pasiūliau pažaisti. Vaikai piešia įvairiom temom, ir geba įsijausti į viską. Kiek jie vis dėlto daug išmano. Emocijos, genialios idėjos, šeima, draugai, gyvūnai, šventės, dovanos. Viską galima įamžinti popieriaus lape. Ir kaip jie geba dalintis savo jausmais, mintimis, ką jie galvoja apie dalykus, problemas, reiškinius. Geba dalintis savimi, na ir  daug žino  apie vieni kitus. O man belieka stebėti viską, kas įvyksta per šią valandą . Įvyksta gyvenimas. Būna visko: „Tu nupiešei negražiai, o aš gražiau“, „Tu bloga, o tu kvailas“, „Kodėl darai, kaip aš?“ „Kodėl paėmei mano spalvą?“. Dailės terapija sukelia įvairiausių  emocijų. Tenka priminti, kad mes galime jaustis įvairiai, bet negalim elgtis kaip norim.  Žodžių dvikovas kartais tenka nuraminti: „Jums visiems puikiai sekasi. Mes esame komanda ir visi norime gerai jaustis, atsipalaiduoti dailės terapijos metu, todėl gerbkime vieni kitus. Nes kitu atveju mums visiems nepavyks.“Čia vaikai kalbasi apie viską. Čia mes sprendžiame įvairias problemas: „Kodėl nesidalini flomasteriais?“, „Kas pirmas pradėjo?“„Kodėl vaikai tyčiojasi?“ „Kodėl nedraugauja?“. Jie tyčiojasi, nes kažkada patys patyrė patyčias, jie provokuoja, siekia dominuoti, kaip ir mokykloje, bet žino, kad galų gale už padarytą blogį teks atsiprašyti. Ir ar verta pyktis, juk bus taip sunku atsiprašyti.

Vaikai piešia tai, ką jaučia. Dailės terapija man padeda pamatyti juos atvirus, kas slypi už kaukių. Kartais jiems tenka įsijausti į nemalonias emocijas ir jas nupiešti, ir jiems  tai irgi be vargo  pavyksta. Mes visi skirtingi, bet  jaučiam visas tas ir malonias ir nemalonias emocijas. Emocijos mums reikalingos ir jos mums tiek daug atneša į mūsų gyvenimą. Dailės terapija jas padeda labiau pažinti. Man smalsu, kaip vaikai jaučia. Įdomu pastebėti, su kokia emocija vaikas ateina, ką jis jaučia ir kaip visa tai keičiasi procese. Vaikai užsikrečia emocijom – viską matyti rožinių drugelių, širdelių ir vienaragių pavidalu. Tai maži pasauliai, kuriuose tiek gyvenimo džiaugsmo. Yra čia ir liūdesio, ir nerimo ir baimių. Bet visa tai gali kaip mat “nubaidyti” draugų būrys, ar žaidimas gaudynių. Jie augantys maži daigeliai, jie mokosi būti žmonėmis, ne egocentrikais, ne egoistais. Turi suprasti, kad buvimas pasaulio bamba nieko gyvenime neduoda. O tik mokindamiesi bendradarbiauti, ir tik padedant vienas kitam mes galime kažko pasiekti ir išlikti.  Įdomu, kaip išryškėja vaiko charakterio bruožai.  Kaip jie reaguoja, kaip planuoja, kaip bendrauja, prašo pagalbos, sprendžia konfliktus.

Kaip svarbu atliepti vaiko poreikius, kai kažkas neišeina. Kai aš su jais kalbuosi, padedu jiems išsigryninti savo idėją, atliepiu juos  ir jie vis labiau pasitiki savo jėgom.  Dailės terapija net didžiausiam niurzgliui ima patikti, nes čia jis tiesiog piešia kaip jam išeina, piešia savo malonumui. Vaikai yra malonumų, netikėtumų medžiotojai. Jie drąsūs, nebijo klysti, jie bando. Vaikai su malonumu maišo spalvas, tyrinėja atspalvius, formas, atranda naujus kūrybinius sprendimus. Ir tai yra sveikintina. Atrasti kūrybiškumą savyje yra labai svarbu, nes tai vėliau padės jiems rasti gerus sprendimus gyvenime.

Su vaikais svarbu kalbėtis apie viską. Dailės terapija yra ta kalba, kuria kalbamės apie gyvenimą. Tai padeda pažinti save ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Dailės terapija leidžia patirti tai, kas svarbiausia – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Maloniausia, kai vaikai pribėga, padėkoja, apkabina. Ir štai emocijos nuslūgsta, lyg nieko ir nepasikeitė. Visi laimingi… Ant stalo guli piešiniai, tokie unikalūs, tokie tikri ir originalūs kaip ir patys VAIKAI.

Jei tavo gyvenimas prarado spalvas, nuspalvink jį taip, kaip nori TU

Psichologė Giedrė