Pažink savo emociją

Apie emocijų pažinimą. Kiek daug emocijos mums reiškia!  Emocijos – tai nuolatinis gyvenimo palydovas. Pažindami savo emocijas – pažįstame save. Turime jas pažinti, kad jos mums netrukdytų ir nekenktų, o padėtų. O kiek žalos gali padaryti sunkios emocijos, kurios tempia žemyn, net į depresinę būseną, na, o pyktis gali virsti smurtu. Kai nepakankamai pažįstame save, nepažįstam savo emocijų, jos ima mus valdyti. Gyvenime dėl kai kurių emocijų kyla situacijų, kurių negalime suvaldyti ir kartais pridarome klaidų. Jeigu nieko iš to neišmokstame,  tos klaidos vėl kartojasi. Ir viskas dėl to, kad neįvertinome situacijos ir nesuvaldėme kilusių emocijų. Taigi, paanalizuokime.

Pažįstant vaikų emocijas

Emocijos, kokios jos svarbios mums visiems, o ypač vaikams. Susitinkant mažuosius, čia emocijų pažinimas labai svarbus. Bendraujant su vaiku, tenka įvairiais būdais bandyti jį prakalbinti. Ypač jei tai nedrąsus vaikas, nelinkęs bendrauti, galbūt išgąsdintas ir yra nelinkęs pasitikėti. O galbūt nelabai supratęs, kodėl tėvai jį atsiuntė čia pasikalbėti. Taigi toks vaikas užsiblokuoja ir atrodo daryk ką nori, niekas neveikia.  Situacija beviltiška, nes niekas jo nedomina ir kalbėti vaikas nenori. Todėl svarbu bandyti išbūti su jausmais ir  įvairiais būdais nukreipti jo dėmesį. Todėl prakalbome apie gyvūnus, apie užsiėmimus ir paklaustas ar nenorėtų piešti, neatsisakė. Ir kažkuriuo momentu  ašaros liovėsi, atrodo  pavyko. Pasiūliau nupiešti savo emocijas, ir jas išlieti popieriaus lape. Visa tai jam pavyko, pyktį išliejome, nusiraminome. Emocijos nurimo, suvaldėme pyktį, atėjo palengvėjimas, ir vaikas pajuto laimę.

Štai tokios tos emocijos, jos trunka keletą minučių, bet kartais jos užvaldo ir ištinka  bėda. Deja, vaikystėje nemokame ir negebame suprasti, ką tada daryti.  Kai mes nekalbame su vaikais, kai neskatiname reikšti emocijas ir patys nemokame emocijų suprasti, dėl to atsiranda sunkumų, kurie išlieka visą gyvenimą. Galbūt vaikystėje pajutus baimę, sunkiai išgyvendavome ir neturėjome su kuo apie tai pakalbėti. Jei tėvai nebijotų tų vaiko emocijų, gebėtų jas suprasti ir padėti vaikui jas išjausti, tai galbūt neliktų iškylančių sunkumų gyvenime. Suprantant, kaip reikia elgtis užklupus emocijoms, kaip nebijoti, kaip reaguoti, kaip priimti emocijas, visiems nuo to būtų  tik geriau. Bet niekada nevėlu savo emocijas pažinti, juk visas gyvenimas tam ir duotas, kad suprastume, duotume sau  to, ko negavome vaikystėje ir išmoktume tas pamokas.

Taigi, tas sumišęs, verkiantis nieko nenorintis vaikas yra kiekviename iš mūsų, svarbu jį pastebėti, atpažinti, jį paguosti ir jam padėti suprasti save. Tik svarbu, kaip mes jį priimsime, kaip reaguosime. Jeigu atpažinsime save, jei aptiksime krislelę užuojautos savo vidiniam vaikui, mes tikrai suprasime tą vaiką ir ko jam iš tiesų šią minutę reikia. Juk mes žinome, ko mums iš tiesų reikia, tik trūksta to dėmesio, meilės ir laiko sau. Ir galų gale suprasime, kiek nedaug ir  tereikia  – supratimo, atjautos, mažo apkabinimo ir padrąsinimo žodžių.

Ir  kai aš kalbuosi su vaikų tėvais, bandau pamatyti jų vidinį vaiką ir ar jie prisimena, kokie jie buvo vaikystėje, ar supranta, kas tada vyksta vaiko širdelėje, ir ar jautėsi panašiai kai buvo maži, ar prisimena? Ar, atvirkščiai, yra linkę vaiką teisti, ar siekia vaiką pamokyti, kad nekartotų jų klaidų, moralizuoja ir dalija patarimus, kurių tuo metu net nereikia? Ar dar turi to mažo vaiko savvyje, ar geba suprast, kas darosi tada, kai esi mažas ir kas toje  vaiko širdelėje krebžda? Ar jie  pakalba su savo vidiniu vaiku, ar turi tarpusavio ryšį, ar myli?

 Ir nuo šių klausimų  kelionė į  mūsų jausmų pasaulį tik prasideda. Tai yra įdomu, nes tai veda į savęs pažinimą, į savo emocijų pažinimą, kurios vaikystėje mus visus lydėjo. Svarbu leist sau pabūt tuo mažu vaiku, kad šįkart galėtume jau kartu su savo vaiku užaugti visokeriopai, ir suprasti vienas kitą geriau. Vaikai mūsų mokytojai. Jie moko daug dalykų: gyventi čia ir dabar, išmokti jausti, išmokti supykti, išreikšti pyktį ir, žinoma, gyventi taip lyg rytojus neegzistuotų. Dar labai svarbu svajoti, ir kažko  norėti taip stipriai, kaip vaikai tai daro. Mokykimės iš mažųjų reikšti savo emocijas ir jas suprasti.

Toliau patyrinėkime, kodėl svarbu valdyti ir analizuoti kilusias emocijas ir stiprius jausmus. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nesuvaldė pykčio ir šis peraugo į agresyvumą.  Situacija atrodo beviltiška, nes skauda širdį ir negali atleisti sau už tai, kas įvyko. Tai situcija priverčianti žmogų  susimąstyti ir ieškoti būdų, kaip ją išspręsti. Ateina tokia akimirka, kad situacija gali viską pabloginti, ir atrodo žemė slysta iš po kojų, galbūt net gyventi su šia kalte nebesinori. Kyla beviltiškumas ir bejėgiškumas.  Taigi, kokius klausimus žmogus turėtų užduoti sau šią akimirką? Jei žmogus dabar savęs paklaustų: „Ar elgtumeis su savimi  taip, jei iš tikro save mylėtum? Jeigu mylėtum save besąlygiškai, visa širdimi?“ Ir veikiausiai atsakymas būtų : „Turbūt ne“.

Juk viskas kas mums neduoda ramybės, tai nuoskaudos, tai negalėjimas atleisti sau, kad pasielgdami netinkamai, nuvylėme save, ir dabar jaučiamės niekam tikę. Nes nuskriausdami kitą, ir save nuskriaudėm. Šiuo momentu mes negalime savęs priimti, mes kenčiame. O ką tada daryti? Visada  grįžkime, į savo širdį, ką ji mums pakuždėtų, ką ji jaučia? atsisukime  į save: „Taip aš pasielgiau impulsyviai, aš panaudojau smurtą.  Aš įžeidžiau kito jausmus. Bet pirmiausia aš sužeidžiau savo jausmus, savo širdį ir labai dėl to kenčiu.  Aš jaučiu, nerimą, baimę, kaltę, bet  priimu šiuos jausmus, nes tai mano emocijos, nebėgu nuo jų, atsiprašau ir atleidžiu pirmiausia sau, ir pasistengiu pradėt viską iš naujo, nes turiu atleisti ir paleisti“. Nes visos emocijos mus tarsi įspėja, kad pirmiausia mums trūksta tos meilės ir atjautos pačiam sau.

Kiekviena situacija mus moko, pagalvoti apie ką ji yra, ir kas joje  mane neramina, ko dar nemoku, ko neleidžiu sau, kiek dar nepažįstu savęs, kokios situacijos kartojasi ir ko jos mane moko? Ir mes gimėme tam, kad mokytis, mokytis visą gyvenimą, kad geriau save pažintume. Ir ką galima padaryti dabar ir čia, tai apkabinti tą mažą savo vidinį vaiką, kurį turime kiekvienas,  ir kurį irgi kažkas kažkada įskaudino, gal nemylėjo, gal užgavo. Mes turime pasirūpinti juo, tai yra savimi,  paglostyti ir stipriai apkabinti, nes visiems reikia meilės ir supratimo ir pirmiausia mums labiausiai to reikia iš savęs – nenuteisti, o nepaisant nieko, tiesiog mylėti, nes meilė gydo.

Emocijų priėmimas

Taigi, mano darbe yra įvairių emocijų, jausmų, minčių, bet užvis  įdomiausia yra skirtinga kiekvieno sutikto žmogaus  istorija, kurią man garbė pažinti. Svarbu išgirst tai, kuo žmogus nori pasidalinti. Taigi ir pokalbių būna įvairių. Labiausiai patinka įkvepiantys ramūs ir lėti pokalbiai, o ne pokalbiai iš serijos ”visi kalti, tik ne aš pats”.  Suprantu, kaip skirtingai žmonės reaguoja, ir skirtingai yra pasiruošę išgyventi ir priimti viską, kas jiems duota. Taigi psichologinis atsparumas, emocinis raštingumas ir asmenybės brandumas yra itin svarbūs.  Užgriuvus gyvenimo aplinkybėms, turime suprasti, kaip išgyventi tas kilusias emocijas – pyktį, nerimą, baimę, nesaugumą, nežinomybę, kurią mums visiems atnešė pastarieji įvykiai pasaulyje. 

Kaip reaguoti ir kaip  savo reakcijom neperduoti sunkių emocijų kitiems, o surasti stiprybės tai išgyventi? Kaip šiuo atveju tapti stipriam, nepalaužiamam ir stabiliam? Tai ir kiekvieno šiuolaikinio žmogaus noras yra patirti mažiau streso, nes jo ir taip daug patiriame. Kasdien girdime nuogąstavimus, baimės alsavimą ir širdis rėkiančias iš bejėgiškumo, kad nieko negalime padaryti, ir tada užklumpa nusivylimas, kančia  ir  nežinia. Bet ką mes tikrai kiekvienas galime daryti, tai padėti sau su šiais užgriuvusiais  jausmais ir emocijom susitarti. Labai svarbu kalbėti apie jausmus,  jei reikia išsirėkti niekam negirdint, paleisti tas emocijas ir atsikvėpus gyventi toliau su tikėjimu, viltim ir meile, kad viskas bus gerai.

Taigi labai svarbu tikamai reikšti ir suprasti  kilusias emocijas. Štai keli žingsniai:

• Paklauskime savęs, kaip dabar jaučiamės? Kokią emociją sukėlė vienas ar kitas įvykis? įvardinkite sau šią emociją ir jos stiprumą ( nuo 1 iki 10 balų)

• Jei kilo stipri emocija, raskite būdą, kaip nusiraminti, pvz., atsipalaiduokite giliai kvėpuodami

• Raskite tai, kas padeda nukreipti mintis kitur, ar pakalbėkite apie kilusią emociją

• Užsiimkite fizine ar kūrybine veikla.

Pažinę  savo emocijas, kurios mus lydi, mes pažįstame save ir galime labiau pasitikėti savimi. Labai svarbu pajutus emociją jos neužgniaužti, bet leisti ją jausti, tačiau joje neužsibūti. Pajutę pykčio emociją, neleiskime būti su ja ilgiau kaip 30 minučių, geriau keiskime veiklą, kuri padėtų nukreipti dėmesį kitur. Emocijos trunka neilgai, bet kartais to laiko užtenka, kad ji  galutinai mus užvaldytų. Pažinę savo emocijas, mes vėl jų užklupti išbandykime pagalbos sau būdus ir žinokime, ką darysime kitą kartą, kai mus aplankys liūdesys ar nerimas. 

Mums svarbu žinoti, kad galime kontroliuoti savo emocijas, jas prisijaukinti ar netgi pamilti. Kai jūs priimate savo emocijas,  jūs  geriau save pažįstate, o tada jūs galite tapti bet kuo, kuo tik svajojate tapti. Jūs vis labiau pasitikėsite savimi ir savo jėgomis. Taigi, stebėkime, tyrinėkime, reiškime savo emocijas ir išmokę jas priimti, tinkamai naudokime tai savo  gyvenime.

Psichologė Giedrė Čiunkaitė